Pastebėjau, kad man kartais būna toks dalykas, dėl kurio kartais lyg neramu kotais darosi.
Skaitau kažką va šiaip sau internete ir pastebiu žodžius, kurie apskritai nebūna parašyti. Tarsi beskaitydama, dar kai to pati sąžiningai nesuvokiu, susigalvoju kokių skambių žodžių, kurie užpildytų “naujienų” tuštumą. Daug pavyzdžių neprisimenu, nes atsiranda, pastebiu ir praeina. Bet neseniausias: žvelgiu į facebooką, ką ten mano draugai, kurie it už jūrų marių, veikia ir skaitau :”L**** M****** pagaliau pasikeitė savo profilio nuotrauką”. Ir galvoju, na kaip čia “pagaliau”?, seniai besikeitė gal… Ir pastebiu, kad anei taip parašyta, anei panašiai. Tokio žodžio kaip “pagaliau” apskritai nėra ir būti negali, nes čia facebook’o savaiminis pranešimas… Ir ką va tokiam žmogui kaip aš dabar daryt su savo tokiais galvojimais ir pastebėjimais? O gi nusprendžiau tik džiaugtis, kad čia viskas taip susigalvoja, ir gyvent linksmiau ir kažką sužinoti atrodo prasmingiau. Gal ir gerai, kad kiek sutrikęs suvokimas. Gal ir gerai.
The one all about the Storm
Va čia neseniai visi tik suko filmukus per vieną tokią vėtrą Vilniaus gatvėse. Aš, savo ruožtu, kaip tik užsidėjau vinilą ir įsijaučiau į audrą. Štai ir vaizdeliu pasidalinu.
Įkvėpta The Doors – Riders on the Storm.
Iškvėpta Vilniaus Antakalnio audros gūsių.
Apie vieną tokį gaisrą
Kartą sapnavau gaisrą namuke savo. Kažkaip net atrodo,kad iki šiol to sapno nė nebuvau prisiminus, vargu ar iš viso žinojau jį sapnavus. Nejaučiau kažkokio košmariško išgąsčio ar panikos, ką įtariu realybėje pasireiškiant. Žodžiu sėdžiu dabar ir galvoju, kaip smarkiai mes prisirišame prie būsto, prie daiktų. Ir ne banalu sukti galvą, kas būtų,jei netekčiau kompiuterio ar fotoaparato, ar nuotraukų,ar net išsaugotų bilietų iš koncertų. Nes norisi apsaugoti viską, kas susiję ne tik su fiziniais, bet ir su emociniais žmogaus prisiminimais ar norimais patirti išgyvenimais.
Gegužės 26oji. Rytas. Na, naktis tiksliau. Iš penktadienio į šeštadienį. Grįžtu sau ramiai namo su Augustinu maždaug pusę 2 po koncerto (Colours of Bubbles – Vilniaus temperature on stage), susiruošiam miegot, dar lyg kažką kalbam apie gyvenimą, gulim, Augis dar pastebi, kad fosforinės žvaigždės gerai dega ir…
2:01 maždaug… Smarkus garsas, dužimas, kažkoks įtartinas šviesos pliūpsnis… Pagalvojau, kad kažkoks pamišėlis savižudis, pasidegė ir, kad būtų užtikrinta savižudybė, dar iššoko iš kokio septinto aukšto, bet, kaip tyčia, įkrito į mano ketvirto aukšto balkoniuką. Apie dešimt sekundžių susigūžę tykim.
M: Kas čia buvo? Bijau
A: dužo stiklas…Einu pažiūrėt
Tuomet aš aiškiai matau tą kažkokią šviesą, nei šiokią nei tokią, it ryži berniukai vaiduokliai sukiotųsi aplinkui balkoną.
A: Monika, butas dega…
Monika labai išsigando. Visas tas garsas ir šviesa…verčia pasijusti prisimenant it ‘slow motion’ filmo fragmente. Atrodo, kad ne tu tai girdėjai, kažkas kitas iš šalies.
M:ką?
A:Kaimyno butas
Pripažinsiu, palengvėjimas. Skambina Augis pagalbos telefonu. Aš tuo metu lyg ir galvoju ką daryti, bet tos mintys tokios padrikos, tokios neaiškios ir neužtikrintos, kad nieko taip ir nesugalvoju. Nesijaudinu įtartinai, kažkiek pasidaro net įdomu.
A telefonu: Antakalny ketvirto aukšto bute gaisras… koks čia namas? (M:96),96, greičiau važiuokit… 42 maždaug butas… Nereikia kodo, pasitiksiu, bet ten iš kiemo pusės, balkonas. Išdužo stiklai. Greičiau važiuokit.
M: Ką daryt?
A: Bėgam žemyn
Na, nubėgam žemyn, gaisrinės nesimato, dar keli žmonės išbėgo, jie ir iškvietė greitąją, bet nežinojo kuriam tiksliai aukšte. Šaltoka, nelabai galvojau pasiimti ką nors apsivilkti. Tada nubėgam už namo, žiūrim, kad pasivaideno, jog ir mano balkonas ima degti. Adrenalinas užplūsta ir abu nubėgam patikrinti. Ir tik tada susivokiam, kad reikia bent degius daiktus iš balkono patraukti. Taigi patraukiam putplastį, kuris stebuklingai būdamas prie pat ugnies neužsidegė ir nė neaprūko, spintutes, dviratį.
M:ei, o gal pafilmuot? Padėkim kompą virtuvėj, jei čia norės praeiti ugniagesiai.
A: gal paveiksląnukabint?
M:Jo, būtinai. Ei, siena ne karšta. Keista.
Tada pradėjau filmuoti. Mačiau kaip privažiuoja gaisrinė mašina, kaip pradeda išlipinėt. Ir staiga įbėga pas mus bičiukas. Tiesiog įbėga
Bičiukas: Kur dega?
A:Labas
Bičiukas: (: Labas
A: Kaimynai
Bičiukas:Buvo kas nors viduj?
A: Jei buvo, tai jau manau dead. (Paskui Augis pripažino, kad nelabai šiuo sakiniu didžiuojas).
Jie kartu kažkur išėjo, kažką dar kalbėjo. Aš kažkaip užsifilmavau. Šilta pasidarė, bet ne nuo ugnies, nuo ‘užsidegimo’ filmuoti. Kažkiek nerimavau, kad galbūt ten žmogus buvo, bet per daug buvo visokių kitokių minčių dar.
Bičiukas pradėjo daužyti duris kaimynų. Augustinas jau buvo daužęs, nemanau, kad jei jau būtų kas viduj, tą kartą galėtų atidaryti. Iš koridoriaus žiūrint pro degančio buto rakto skylutę it užvirusio vandens garai purškė. Vanduo užvirė, gal kavos? Ir tada pasirodė policija. Sakė eiti į lauką,bet neperdėtai skubino. Keista? Ne visai, aišku, kad mes jau matėm, jog gaisras kilo, tad reikėjo pasirūpinti miegančiais žmonėmis. Tai apsirengiau megztinį, pasiėmiau piniginę ir fotiką bei kompą. Nežinau kodėl apie hardą nepagalvojau, bet kur čia žmogus tiek prigalvosi per sekundes. Išėjom į lauką.
Čia stebėjom visą procesą, kaip gesina, neatrodė, kad kam nors kliudytume. Filmavom. Augis vis kartais ko nors paklausdavo vieno iš gelbėtojų. Ar nerado žmogaus viduj, kada galima bus grįžti į butus. Sakiau, kad sunkiai galėsiu užmigti paskui, dar tos smalkės, dūmai, smarvė. Ilgai visi teigė, kad nieko nežino kol kas, per raciją nelabai ką sako.Pradėjau nerimauti, tas pirminis jaudulys atslūgo, galvojau, kad tik niekas nemirtų. Dar buvom užlipę pažiūrėt kaip pjauna duris, bet neprileido arti, sakė pasakys,kai bus galima eiti į savo butą. O lauke uždėjo stop juostą, tai truputį apsukom pasivaikščiodami kelis ratukus aplink namą.
Ir… nei iš šio nei iš to, jau gavom leidimą eiti į namus ir… girdim vienas per raciją kalba:”Tai tą lavonėlį išnešit…” … … … Susižvalgėm, išplėtėm akis. Labai nemalonu pasidarė. Liūdna. Nejauku. Galvojau kaip galėsiu užmigti,kai už sienos sudegė žmogus. Tyliai užlipom laiptais. Dar nugirdom kažką apie dujų nuotekį.
M:Bet ir pas mane biškel leidžia kartais. Kai grįžtu būna toks kvapas blogas.
A: tai paklausim šitų dabar koridoriui
Augis paklausė dujininkų kodėl galėjo užsidegti, sakė gal koks televizorius buvo įjungtas, gal dujų nuotekis,neaišku labai. Pasisakėm, kad mes kaimynai ir pas mus kartais koks nors kvapas dujų jaučiasi. Tuomet gerieji vyrai sakė, kad užeis greitai patikrinti, kad jau atvažiavę. Laukiam mes jų butuke, ir kažkokia mergina užklysta… Kraupi. Tikrai Kraupi. Seksualiu balsu, bet kraupi.
Kraupi: jūs gal išeikit iš čia
Mes: kodėl?
Kraupi: na… patys žinot…
Mes:dėl dūmų
Kraupi:… (čia jis tiesiog žiūri ir kaip ir linksi, nelabai perpratau)
Mes: na, mes tuoj eisim
Kraupi:visi kaimynai lauke, išeikit…
Mes: gerai, tuoj eisim
Ir ji išėjo koridoriumi.. Fishyyy.
Patikrino dujininkai pas mane tas dujas. Pasirodo truputį leidžia. Nenudžiugino manęs ta žinia, bet kita vertus, bent patikrino, rūpinasi saugumu. Paskui kai dar palaukėm ir pataisė kažką prie skaitliuko, kad neleistų dujų ir būtų nebaisu. Nors paskui vis tiek privengti norėjosi kepti ką nors valgyt.Paskui dar pasikalbėjom su vienu iš jų ir užtikrino, kad nesurado žmogaus bute, kad keista, jog buvo dingęs. Tai buvo variantas toks,kad gal žmogus galvojo,jog šventai pameluos, jog nuramintų. Bet nenorėjau tuo tikėti, todėl tikėjau, kad visi sveiki ir gyvi.
Paskui nebėjom į lauką, atidarėm langus visus. Bijojom vagių kaip ir. Nes jei išeisim, gali pro balkoną lengvai įlipti į manąjį,o vedinti reikia, tai dar ir langai atidaryti. Žodžiu pasilikom miegoti. Kitą dieną daug skysčių dėl išsivalymo organizmo gėrėm. Nemanau, kad buvom apsinuodiję, galvą kiek skaudėjo, bet tik tiek.
Neužmigau iki kokių 5-6 valandų. Sunku, daug minčių, o kartais ir jokių, tiesiog budėjimo režimas. Atrodė, kad bet kada gali pasigirsti koks nors trenksmas ir vėl viskas pasikartoti. Paryčiais susapnavau, kad antrą kartą užsidegė, kad neva blogai užgesino. Baugu.
8h ryto atėjo policininkas. Tik paskui supratau, kad kiek nesmagiai aš ten atrodžiau jam gal. Nuo raudonų plaukų dažų miego marškinėliai buvo tarsi aptaškyti krauju… Še tai tau įvaizdis. Žodžiu paklausinėjo, ką matėm, ką girdėjom. Aš nieko negirdėjau, tai sakiau, kad išgirdau kaip dūžta kažkas ir pamačiau liepsną. Augis paskui sakė,kad jam lyg ir girdėjosi žmonių rėkimai. Aš manau, nebent iš lauko arba aš tiesiog iš išgąsčio to negirdėjau. Dar klausė ar pažįstu, ar turiu kontaktus, o aš nieko nežinau. Nuomuojuosi metus beveik, nesusipažįstu su kaimynais, nemaniau, kad svarbu. Gal dabar ir kitaip atrodo,bet vis tiek. Esu mačius,žinau koks to vyruko maždaug amžius. Gatvėj neatpažinčiau veikiausiai. Ir tada pokalbį pertraukė policinkui pasigirdęs skambutis. Turėjo kažkur iš karto kitur išvažiuot, kiek supratau pas tą žmogų, gal tada ir surado jį.
Dieną internete perskaičiau, kad tą pačią dieną ir valandą užsidegė Vilniuj kažkoks sandeliukas. Ir ten jau keblesnė situacija, sužeisti žmonės, miręs žmogus. Pasirodo, matyt, per raciją buvo kalbama apie tą įvykį, o mes durniukai išgirdom ir jau iš karto priėmėm tai baisiausia prasme. Žodžiu tada labai palengvėjo.
Dabar vis dar smirda visur kur. Gyvenu, ką darysi, bute kartais beveik nesijaučia kvapo, tik laiptinėj ir balkone. Butą šeiminkai tvarko, remontuoja, neša ten viską. Nors, mano pastebėjimu, keista, nes rašo ir per laidą “Farai“ praneša, kad aplinkybės tiriamos. Vargu… Kaip galima ištirti, kai viskas jau sutvarkyta bus, pakeista, išvalyta. Nors, gal tokiais atvejais kitaip ir neišeina daryti.
Žodžiu viskas gerai, kas gerai baigiasi. Labai tikras posakis. Nors kartais gerai, kai ir gerai prasideda, nes tuomet bent galima prisiminti geras akimirkas, žinoti, kad ne veltui viskas.
I can see clearly now (arba Visatos nesuvokimo mintys )
Kartais pasitaiko kai imi taip sau ir pagalvoji, kad pakankamai protingai mąstai, kad kažkaip tarytum filosofiškai iškontempliuoji (šis žodis čia itin tinka) mintis, vertas didesnio susirūpinimo. Šiaip čia nei šis nei tas galvoti,kad esi protingas individas tokiose kvailybių džiunglėse, bet kartais, būtent tais kartais, kai nusilupa truputis mėlyno nagų lako, pakerpi plaukų galiukus ir jauti kaip sklandžiai dygsta krūminiai dantys, imi taip sau ir pagalvoji….
Įsijungus discovery HDtvshow (aš čia aišku su tuo HD kiek giriuosi) pradėjau žiūrėti laidą apie kvantinę fiziką. Taip ir susimąsčiau. Šiaip dar gal būčiau likus normalios nerūpestingos būsenos, bet kad ten labai reiškėsi Morganas Freemanas (freaking Morgan Freeman) ir kažkodėl kad ir ką jis šnekėtų viskas atrodo daug giliau ir įdomiau. Net jei nieko nesupranti, tave tas balsas įtraukia, tame balse it paslėptas 25-asis kadras būtų, reklamuojantis mintis apie Visatos esmę. Tai iš tiesų nieko nesupratau, keista man ta Visata, bet užtat prigalvojau visokių dalykų. Kaip antai:
Kažkas turi vykti po to, kai mirštam (sakau turi,nes noriu, kad vyktų). Turiu pora teorijų: Arba tampam kitais žmonėmis (kažkas panašaus į reinkarnaciją) , arba… kažkur kosmose nežinia ką veikiam, gal tampam tais pačiais nesuvokiamais mums ateiviais (kodėl ne?) ir darom dalykus, kurių dar nesuvokiam, kuriems dar nėra pavadinimo šitam žmogaus pasaulyje, tokiai informacijai apdoroti mes neturim jokių technologijų. Tai paaiškintų ir ateivius ir pomirtinį gyvenimą. Ir apskritai gan smagiai skamba.
Ar Visata gali baigtis? Negaliu suvokti baigties. Galiu suprasti beribę visatą, kad niekas neturi pradžios ir pabaigos, manęs tai neglumina. Negaliu suvokti, kad kažkas yra ir tada nėra, kad kažkas baigiasi, kad yra riba, po kurios egzistuoja visiškas Niekas. Nes Niekas jau yra Kažkas, o Kažkas negali būti Niekas.
Tikėjimas. Aš tikiu. ir jaučiuosi gerai tikėdama. Man Dievas – reiškinys ir meilė, galia ir gamta, pats tikėjimas, esmė, gerumas. Siela – nuojauta, kažkoks nežinomas žinojimas, gėrio siekimas, jausmas. Kažkaip panašiai.
Esmė,kad ir kuo netikėsi, vis tiek bus kažkas kuo tikėsi. pvz dievo nebuvimu ir t.t. nes tokių dalykų neįrodysi. ir manau labai gerai, nėra čia ko pernelyg ir stengtis. Įrodymai pervertinami, jei silpnina kūrybos galią.
Nežinomybė. Kuo daugiau nežinomų dalykų, tuo įdomesnis jų aiškinimasis. Ir įdomus iki tol, kol išsiaiškini. Todėl ir įdomu gyventi, nes negali išsiaiškint dėl ko gyveni.
Ir ta proga prisiminiau Visatos muziką. O kas gi ta Visatos muzika? Ta, kuri džiugina ir džiugino!. Pradėjau rinkti tokių gerų senesniųjų laikų muzikos sąrašą (playlist’ą), rekomenduoju:
(kartu su filmu “Stand by me” pagal Stephen King kūrinį)
Patarimai mergelėms norinčioms patikti vaikinams
tiesiog norte norisi pasidalinti tokiais gyvenimo patarimais. Randi štai knygą ir negali atsidžiaugti (:
